Kinematografiniai stiliai: klasiškumas prieš modernumą

Kinematografija, kaip meninio kūrinio forma, turi savo savybinius bruožus ir lankstumą, kad sudarytų erdvę, kurią būtų galima skirtingai suprasti ir interpretuoti žiūrovai. Kinematografiniai stiliai yra aktuali tema, kurią vadovaudamiesi įvairiais kriterijais galima vertinti kaip klasikinį arba modernistinį.

Klasikinis kinematografinis stilius dažnai yra siejamas su ankstyvosiomis kino industrijos dienomis. Šis stilius yra daugiausia susijęs su realistiniu požiūriu, nors gali būti ir tarsi fantastinis. Klasikinis stilius dažnai yra siejamas su taisyklėmis, kurios nustato, kad idėjos turi būti išdėstytos aiškiai ir sudaryti logišką siužetą, kuris būtų lengvai suprantamas.

Taip pat klasikinis stilius dažnai naudoja ilgus kadrus, o scenos yra dažniausiai pavalgių ir prie stalo kojų. Filmai, sukurti klasikiniu stiliumi, dažnai siekiama atkurti realybę, ir sklandžiai perduoti istorijos idėjas tiesiogiai žiūrovui.

Modernistinis stilius, kita vertus, plačiai naudojamas nuo XX a. vidurio. Šis stilius yra priešingas klasikiniam, nes jis siekia sužadinti asmenines reakcijas ir stiprius jausmus, manipuliuodamas garsu, paveikslų ryšiumis ir neįprasta struktūra.

Modernistiniai filmai dažnai yra laikomi daug iššūkinančiais, todėl jiems dažniausiai nereikia realizmo. Vietoj to, jie gali naudoti judančias kameras, montažą, kai kuriais atvejais ekrane kelis siužetinius kampus. Be to, šiame stiliuje rečiau pavaizduojami pavaduojami objektai. Vietoj to, pelėščiai gali būti naudojami kreiptasis žvilgsnis, neaiški perteikiant jausmus.

Abu stiliai turi savo privalumų ir trūkumų. Klasikiniu stiliu sukurti filmai yra lengvai suprantami ir dažnai ilgai nepamirštami, tuo tarpu modernistiniai filmai pateikia ypatingus filmų kūrinys ir įdomiausius siužetus. Tačiau, jei būtų reikalauta pasirinkti vieną, pasirinkimas būtų priklausomas nuo individualaus žiūrovo skonio.

Konkrečios temos pasirinkimas gali gerokai padidinti tikimybę, kad jūsų filmas išmuš patikimu audience. Bet ir klasikinio, ir modernistinio vaizdo fragmentai gali būti naudojami, kad padėtumėte pasiekti norimą efektą, todėl struktūriniai niuansai neturėtų apriboti galite. Taigi, geriausia priemonė turi būti laikoma kiekvienos vienos sistemos dalimi tiesiog taip, kaip ir kelios muzikos taisyklės gali turėti skirtingas reikšmes skirtingoms situacijoms. Svarbu tik atsižvelgti į kiekvieno žiūrovo individualius poreikius, kad būtų pasiektas norimas efektas ir suvokimas.